Steigiant Europos anglių ir plieno bendriją, o vėliau kuriant dabartinę Europos Sąjungą, vienas iš pagrindinių tikslų – bendra rinka. Šiam tikslui pasiekti laikomasi „Keturių laisvių” principo. „Keturios laisvės“ – tai laisvas asmenų judėjimas, laisvas prekių judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas. Geriausias šio principo įgyvendinimo pavyzdys – Šengeno sutartis.

Tai – vidaus rinkos pagrindas, viena iš fundamentalių laisvių. Laisvas asmenų judėjimas piliečiams suteikia galimybę ieškoti geresnių gyvenimo ir darbo sąlygų, pagerinti gyvenimo standartus, kitaip išnaudoti bendrosios rinkos galimybes. Laisvas asmenų judėjimas neatsiejamas nuo 1985 m. Šengeno sutarties (taip pat 1990 m. Šengeno konvencijos ir 1999 m. Šengeno sutarties įtraukimo į Bendrijos teisyną), padėjusios laipsniškai atsisakyti valstybių narių tarpusavio sienų kontrolės.

Laisvas asmenų judėjimas skatina vidaus rinkos našumą ir efektyvesnį išteklių pasiskirstymą. Šiandien visų ES šalių darbuotojams bei jų šeimos nariams garantuojamos teisės judėti, apsigyventi ir dirbti kitoje ES narėje tokiomis pat sąlygomis, kaip ir tos valstybės narės piliečiams. Visgi  yra tam tikrų apribojimų, padedančių užtikrinti ir valstybių narių, į kurias piliečiai migruoja, teises. Pavyzdžiui, taikomos tam tikros sąlygos norintiems kitoje valstybėje narėje apsigyventi ilgesniam nei trijų mėnesių laikotarpiui, ribojama teisė pradėti dirbti kitos narės valstybės tarnyboje, o kai kurios šalys vis dar taiko apribojimus naujųjų valstybių narių (Rumunijos ir Bulgarijos) piliečiams.

Naudodamiesi asmenų judėjimo laisve, ES piliečiai gali:
• ieškoti darbo kitos valstybės narės teritorijoje, laikydamiesi toje šalyje darbuotojams taikomų reikalavimų;
• priimti kitose valstybėse narėse teikiamus darbo pasiūlymus;
• gauti pagalbą iš kitos valstybės narės įdarbinimo institucijų;
• gauti tokias pačias socialines ir mokesčių lengvatas, kaip ir tos valstybės narės darbuotojai;
• lygiomis sąlygomis naudotis profesinių sąjungų teisėmis įskaitant teisę balsuoti, būti renkamiems į profesinės sąjungos administraciją, arba į kitus valdymo organus.