Steigiant Europos anglių ir plieno bendriją, o vėliau kuriant dabartinę Europos Sąjungą, vienas iš pagrindinių tikslų – bendra rinka. Šiam tikslui pasiekti laikomasi „Keturių laisvių” principo. „Keturios laisvės“ – tai laisvas asmenų judėjimas, laisvas prekių judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas, laisvas paslaugų judėjimas. Geriausias šio principo įgyvendinimo pavyzdys – Šengeno sutartis.

Laisvo kapitalo judėjimo įgyvendinimas neatsiejamas nuo sėkmingo vidaus rinkos funkcionavimo. Jis būtinas užtikrinant kitas – prekių ir paslaugų – judėjimo laisves. ES finansinė rinka liberalizuotai veikia nuo 1993 m. Bendros valiutos – euro – įvedimas (nefiziniu pavidalu 1999 m. ir fiziniu 2002 m.) itin palengvino kapitalo judėjimą tarp valstybių narių. Norint, kad vidaus rinka sėkmingai veiktų, svarbu, kad ūkio subjektai, ypač smulkaus ir vidutinio verslo atstovai, galėtų skolintis kapitalo mažiausia kaina, o investuotojai ir kapitalo skolintojai galėtų siūlyti savo išteklius ten, kur labiausiai reikia. Todėl ES draudžiamos priemonės, kurios trukdo laisvam kapitalo judėjimui tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių.

Kapitalo judėjimo liberalizavimas užtikrina laisves:
• kitose valstybėse narėse atsidaryti banko sąskaitą;
• kitose valstybėse narėse atlikti pinigines ir vertybinių popierių operacijas – pervesti pinigus,  gauti ir teikti  finansines paskolas, tvarkyti einamąsias ir depozitines sąskaitas;
• kitose valstybėse narėse įsigyti nekilnojamojo turto, užsienio firmų akcijų ar atlikti kitas investicijų procedūras;
• įmonėms – investuoti į kitų valstybių narių įmones, jas įsigyti ar aktyviai dalyvauti jų valdyme.