Senovė - Geografijos samprata, raida ir geoinformacija

Rutuliškumas

Remdamasis matematiniais skaičiavimais Pitagoras teigė, kad Žemė yra rutulys, nes apvali forma yra tobuliausia ir idealiausia. Žemės rutuliškumo idėjas plėtojo ir Sokrato mokinys Platonas. Jis savo veikaluose teigė, kad Žemė yra apvali ir kabanti erdvėje. Visapusiškai Žemės rutuliškumą pagrindė Platono mokinys Aristotelis.

Oikumena

Apgyvendinta, pažįstama pasaulio dalis.

Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Homero poezijai būdingas nuoseklus ataskaitinis geografinės kelionės tikslumas. Todėl jo epuose „Iliada“ ir „Odisėja“ nesunkiai atpažįstami dabartiniai Viduržemio jūros pakrantės kraštai: Trakija, turėjusi daug arklių, Frygija, turtinga vynuogių, ir kiti kraštai.

Žymiausias Aleksandrijos geografijos mokslo atstovas buvo Eratostenas. Jis originaliu būdu tiksliai išmatavo Žemės apskritimo ilgį. Pirmasis Žemės aprašymui pavartojo žodį „geographem”, įvardijusį vieną įdomiausių mokslo šakų.

Senovės Graikija:

Antikinė kultūra praplėtė visuomenės egzistavimo ribas, pareikšdama apie save pasaulinio masto gamtos mokslų ir filosofijos žiniomis. Pagrindą jai sukūrė senovės graikai, paveldėję senųjų civilizacijų pasiekimus. Svarbiausiu Graikijos ankstyvųjų amžių geografinio pasaulio pažinimo šaltiniu laikomi mitai ir Homero aprašytos kelionės.

Klasikinės Graikijos geografijos kūrimasis sutapo su visų kultūros suklestėjimu Senovės Graikijoje. Vienas didžiausių šio laikotarpio geografijos laimėjimų buvo Žemės rutuliškumo suvokimas ir šios idėjos plėtojimas.

Helenistiniam graikų visuomenės laikotarpiui būdingos ilgos kelionės ir žygiai, kurių metu buvo sukaupta daug naujų žinių apie kaimynines šalis. Dažniausiai buvo keliaujama į Mažąją Aziją Indijos, Vidurinės Azijos link, todėl šio laikotarpio kultūroje ir moksle atspindi tų kraštų poveikis. Helenizmo laikotarpiu Graikijoje svarbiausiu mokslo centru tapo Aleksandrija. Čia mokslininkams buvo sudarytos ypatingos sąlygos: buvo įkurta mokslo akademija su didžiule biblioteka, observatorija. Čia veikė ir žymiausia antikos geografijos mokykla.

Helenistinio laikotarpio pradžia siejama su Aleksandro Makedoniečio žygiais. Nors jo žygiai nebuvo susiję su geografiniais atradimais, tačiau informacija labai praplėtė graikų geografinį pasaulio pažinimą, oikumenos ribas ir paskatino naujas keliones.

Istorijos pradininko Herodoto knygose randamos pirmosios žinios apie skitų kraštą, plačiai aprašyta Afrikos gamta ir žmonės, Mesopotamijos drėkinimo sistemos. Kalbėdamas apie žemynus, sako Aziją ir Libiją (Afriką) įsivaizduojąs kaip atskirus žemynus. O kokia esanti Europa, negalįs tvirtinti, nes nežinąs jos ribų. Grįžęs viešai žmonėms pasakodavo apie aplankytus kraštus, todėl yra tarsi pirmasis pasaulio kraštų geografijos mokytojas.

Dėl kolonizacijos V–III a. pr. Kr. graikų oikumena išsiplėtė ne tik rytų kryptimi. Rašytiniai šaltiniai rodo, kad graikai atplaukdavo ir į Atlanto vandenyną. Pirmasis graikas, apsilankęs vakarinėse Europos pakrantėse, buvo Pitėjas.

Senovės Roma:

Romėnams atiteko helenistinės Graikijos paveldas, todėl mokslo tradicijas Romos imperijoje ir toliau gilino graikai. Nemažą įtaką turėjo ryšiai su Rytų, Egipto ir Vidurio Europos gyventojais.

Geografinis pasaulio pažinimas Senovės Romoje glaudžiai susijęs su naujų teritorijų užkariavimu, prekyba ir aplinkos stebėjimais bei žinomų teritorijų kartografavimu.

Senovės Romos geografijoje išsiskiria dvi kryptys: matematinė geografija, tyrinėjanti Žemės formą bei dydį, kartografijos pagrindus, ir aprašomoji geografija, siekianti geografiškai aprašyti šalis bei kraštus. Šias geografinių tyrimų tradicijas romėnai perėmė iš graikų. Dauguma Romos imperijos kelionių buvo susijusios su karo žygiais. Romėnai, plėsdami savo imperijos ribas, stengėsi prasiskverbti už tų oikumenos ribų, kurias buvo pasiekę graikai.

Romos imperijos pirklių keliai siekė tolimus kraštus. Pačioje Romos imperijoje kariuomenės, prekybos ir kurjerių poreikiams Senovės Romoje buvo sukurta kelių sistema, jungusi svarbiausias imperijos gyvenvietes.