Senovės Indų civilizacijos originalumą nulėmė geografinis atskirtumas: Indostano pusiasalį supa Indijos vandenynas, o šiaurėje prie jo šliejasi aukšti kalnai. Čia tolimoje praeityje gyvenusių gyventojų geografinį pasaulio pažinimą geriausiai atspindi Vedos.

Geografinis pasaulio pažinimas Senovės Indijoje nepasižymi tikslumu, turima informacija nenuosekli, dažnai paremta išmąstytais teiginiais, ypač daug hipotezių. IV–III a. pr. Kr. rašytiniuose šaltiniuose šalia religinio turinio atsiranda žinių apie pačią Indiją, jos kalnus ir upes, žmonių gyvenimą. Senovės indų Žemės paviršius vaizduojamas kaip išgaubtas diskas, kurį laiko trys drambliai, stovintys ant plaukiančio vėžlio. Juos gaubia gyvatė, simbolizuojanti amžinybę, begalybę, gamtos cikliškumą: kūrimą ir griovimą, gyvybę ir mirtį, nuolatinį atgimimą. Kai kuriuose literatūriniuose šaltiniuose visa Žemė vaizduojama kaip pražydęs ir ant vandens plūduriuojantis lotoso žiedas.

Senovės Indija ankstyvuoju raidos laikotarpiu prekybinius ryšius su kaimynais palaikė per klajoklius ir tik nuo II tūkst. pr. Kr. pradėjo keliauti patys. Iš pradžių tai buvo sausumos kelionės jūrų pakrantėmis ir upių slėniais. Kiek vėliau Senovės Indijos jūrininkai atrado musonų kelią į Afriką.