Senovės egiptiečių geografinį pasaulio suvokimą geriausiai atspindi raštai ir piešiniai. Juose aptinkama įdomių gamtos ir kosmogoninių aprašymų, kuriais garbinami gamtos reiškiniai (viesulai, potvyniai, lietus ir kt.) ir objektai (vanduo, Saulė, Žemė ir kt.).

Visatą egiptiečiams atstojo plokščia Žemė, kurią iš viršaus gaubia dangaus skliautas, atsirėmęs į keturis stulpus. Dangaus skliautu keliauja Saulė ir žvaigždės. Po Žeme mirtingųjų pasaulis, aplink ją vandenynas, o centre – Egiptas.

Ribota pasaulio samprata susidarė dėl to, kad egiptiečiai retai ir nedaug kur keliaudavo, todėl geografinės žinios pasimiršdavo. Kai kurios teritorijos buvo „atrandamos” po keletą kartų. Kitų kraštų pažinimas dažniausiai buvo susijęs su karo žygiais ir prekyba.

Patogi Senovės Egipto geografinė padėtis sudarė palankias sąlygas tarptautinei prekybai. Senovės egiptiečiai pasižymėjo kaip geri upeiviai, nes per jų žemes tekančiu Nilu buvo patogu susisiekti. Galbūt todėl jie kiek mažiau domėjosi Viduržemio jūra ir Indijos vandenynu, nors pavienės kelionės siekdavo gana toli.

Gyvendami uždaroje Nilo slėnio erdvėje, egiptiečiai mažai žinojo apie juos supantį pasaulį, tačiau sudarinėjo tikslius žinomų vietovių planus. Senovės Egipto kartografijai didelę įtaką turėjo praktiniai poreikiai. Dėl kasmetinių Nilo potvynių, reikėjo dažnai matuoti žemę: tuo metu buvo sudaromi matuojamų sklypų brėžiniai.