Viduramžių Europos geografija:
Antikos pasaulietinę kultūrą pakeitusi bažnytinė kultūra kategoriškai neigė antikinės civilizacijos pasiekimus, todėl pasaulio pažinimo pagrindą sudarė scholastika. Antikinės geografijos žinios buvo pamirštos, kaip ir Žemės rutuliškumo idėjos, didžiosios graikų bei romėnų kelionės ir žemėlapiai.
Antikos ūkinių ryšių žlugimas buvo ypač nepalankus keliautojams. Kelionės buvo nereguliarios, iš pradžių susijusios su prekyba, piligrimais ir misionieriais, vėliau peraugusios į organizuotus kryžiaus žygius. Šių kelionių metu europiečiai susipažino su Mažosios Azijos pusiasaliu ir Artimaisiais Rytais. Per žygius sukauptos geografinės žinios pasklido po Europą ir išliko iki šių dienų. Remiantis šiais aprašymais buvo sudaromi gana tikslūs portulanai. XI–XIII a. sustiprėjus miestams, plečiasi sausumos kelių tinklas, tobulėja laivynas. Viduržemio jūroje plaukiojo Venecijos, Florencijos, Genujos pirkliai. Šiaurės jūros, Baltijos pakrančių bei Vakarų Europos miestai, sukūrę prekybinę Hanzos sąjungą, taip pat vaidino didelį geografinio pažinimo vaidmenį.
Geografija arabų pasaulyje:
Tuo metu, kai viduramžių Europa gamtos pažinimą siejo su scholastika, arabų kraštuose mokslas sėkmingai plėtojosi. Nors idėjines arabų pažiūras ir varžė Korano diktuojamos normos, tačiau mokslinės kūrybos griežtai nereglamentavo, netrukdė Žemės ir Visatos pažinimo. Žemė, pasak Korano, esanti apskrita ir plokščia. Tuo tarpu arabų mokslininkai laikėsi iš graikų perimtos Žemės rutuliškumo idėjos. Arabų geografinis pasaulio pažinimas buvo susijęs su mokslo bei kartografijos plėtra, karo žygiais ir prekyba. Arabai, skyrę Vakarų ir Rytų pasaulius, buvo aktyvūs tarpininkai. Keliaujama buvo prekybos, religijos, diplomatijos ir kitais tikslais. Kai kurių kelionių tikslas buvo įgyti naujų žinių apie naujas šalis.
Arabai buvo aktyvūs prekybos tarpininkai. Nuo VII a. jie pradėjo lankytis Indijoje ir Ceilone. Kiek vėliau pradėjo prekiauti su Kinijos miestais. Intensyviai keliavo rytinėmis Afrikos pakrantėmis. XII a. jų pirkliai siekdavo Madagaskarą. Afrikos dykumų klajokliai siekdavo Nigerį, Čado ežerą.
Politinė ir ekonominė arabų pasaulio padėtis, intensyvios kelionės ir išvystyta kartografija sudarė palankias sąlygas kaupti geografines žinias apie svetimus kraštus. Todėl arabų geografijoje daug informacijos apie kitus kraštus.