Augalija

Baltijos jūros ekosistema ir Kuršių nerija

Stiprūs vėjai, pustymas, sausi, greit įkaistantys, nederlingi dirvožemiai, druskingas vanduo, staigios ir dažnos oro permainos nulemia Kuršių nerijos augalijos išskirtinumą. Kuršių nerijoje auga apie 900 augalų rūšių, iš kurių 31 įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Didžioji dalis Kuršių nerijos apaugusi mišku, tai sudaro apie 70 proc.


Einant per Kuršių neriją iš vakarų į rytus ir stebint augaliją, galima išskirti kelis natūralius augmenijos ruožus: paplūdimio, apsauginio kopagūbrio, palvės, kupstynės, didžiųjų kopų, pamario. Ties Juodkrante ir Nida ryški senųjų parabolinių kopų juosta, kur išlikę seniausi ir gražiausi miškai. Čia galima rasti 100–150 metų amžiaus pušų, eglių, ąžuolų. Juodkrantės apylinkėse veši reta Lietuvoje šiaurinė linėja.

Parabolinė kopa
Pjautuvo ar pasagos pavidalo smėlio kopa su ilgais ir beveik lygiagrečiais dviem ragais, atsuktais prieš smėlį nešusio vėjo vyravusią kryptį.

Apsauginio kopagūbrio juostoje įveisti smiltyninės smiltlendrės ir smiltyninės rugiaveidės sąžalynai. Šių augalų ilgos šaknys sutvirtina dideles smėlio mases. Jų kaimynystėje įsikuria pajūrinis pelėžirnis, baltijinis pūtelis, baltijinė linažolė. Daugelis jų turi šiurkščius, plaukuotus ar vaško sluoksniu padengtus lapelius. Tai juos apsaugo nuo staigių temperatūros pasikeitimų. Jie išgarina mažiau vandens. Apsauginio kopagūbrio rytiniame šlaite keroja muilinė guboja. Čia galima pamatyti ir Lietuvos Raudonosios knygos atstovę pajūrinę zundą. Šie augalai turi ilgas šaknis, kuriomis pasiekia giliau esantį vandenį ir gerai įsitvirtina judriame smėlyje. Iš sumedėjusių augalų ant apsauginio kopagūbrio auga pajūriniai karklai, pavienės pušaitės.

Grįžti