Šiaurinė ir vakarinė Baltijos jūros kranto linija labai nelygi, čia daug mažų, uolėtų salelių. Ledynui gludinant kietas kristalinio pamato uolienas, susiformavo šcherai. Dėl šiaurinės Baltijos jūros dalies izostazinio kilimo salelės išniro iš vandens.

Šis krantas būdingas ten, kur jūra ardo moreninius gūbrius ar kietas nuosėdines uolienas (dolomitą). Būdingas siauras, akmenuotas paplūdimys su stačiais skardžiais. Bangų mūšos ardomas krantas nuolat traukiasi į sausumą. Toks krantas susiformavo Zelandijos, Gotlando, Elando salose. Skardinga šiaurinė Estijos pakrantė vadinama glintu.

Fjordai – tai gilios siauros įlankos. Stačiašlaičius slėnius per paskutinį apledėjimą išplovė tirpstančio ledo vandens srautai, o vėliau, teritorijai leidžiantis, juos apsėmė vanduo. Šiose įlankose patogu įrengti uostus, nes įlankos gilios, apsaugo nuo audrų. Tokio tipo įlankoje Vokietijoje įkurtas Kylio uostas.

Išlygintajam krantui būdinga beveik tiesi kranto linija. Susiformavus Baltijos jūrai, krantas nebuvo toks tiesus, nes jį paįvairino kyšuliai ir nedidelės įlankos. Ilgainiui jūros bangos jį išlygino: nuardė kyšulius ir suklostė smėlį.

Priekrantinės srovės ties Baltijos jūros kyšuliais suklostė nerijas ir lagūnas. Didžiausia Baltijos jūros lagūna – Kuršių marios (plotas 1584 km²), piečiau – mažesnės Aismarės. Abi lagūnos pradėjo formuotis Litorinos jūros laikotarpiu, apytikriai prieš 4–5 tūkst. metų, smėlėtoms nerijoms atskiriant priekrantės vandenų plotus.