Ūkininkavimo būdą lemia gamtiniai, socialiniai bei ekonominiai veiksniai. Ūkininkui renkantis ką auginti ir kokį ūkininkavimo būdą pasirinkti, apsisprendimą lemia ir asmeninė nuomonė, tradicijos, patirtis. Pasirenkant nevienodas ūkininkavimo formas, susidaro skirtingi žemės ūkio tipai. Jų paplitimo ribos yra sutartinės, nes vieno ūkio tipas pereina į kitą, o didesnėje teritorijoje galima rasti kelis ūkio tipus.
Intensyvusis prekinis:
Didžioji dalis produkcijos parduodama, todėl gamintojai stengiasi gauti kuo didesnį derlių. Prekiniam žemės ūkiui būtinos didelės investicijos, didelė vartotojų rinka bei gerai
išplėtotas transporto tinklas. Tokie ūkiai paplitę JAV rytinėje dalyje, Vakarų Europoje, prie didžiųjų pasaulio miestų. Modernizuojant ūkius, mokant dotacijas didėjo pagaminamos
produkcijos kiekis, todėl kai kur atsirado perprodukcija.
Dideli produkcijos kiekiai pasiekiami auginant vieną pelningiausią žemės ūkio kultūrą ar gyvulių rūšį. Tokie ūkiai vadinami
monokultūriniais. Tai prekiniai plantacijų ūkiai,
kurie daugiausia paplitę atogrąžų platumose. Tokie ūkiai dažniausiai priklauso tarptautinėms bendrovėms, o didžioji gaunamos produkcijos dalis skiriama eksportui. Už gaunamas
pajamas statomi namai, plėtojama infrastruktūra. Prekiniai plantacijų ūkiai daro ir neigiamą poveikį: kertami miškai, alinami dirvožemiai, įdarbinami vaikai, mokami maži atlyginimai,
o didesnė dalis pelno iškeliauja į ekonomiškai stiprias valstybes.