Temperatūra:

Temperatūra yra svarbiausias veiksnys, lemiantis žemės ūkio teritorinį pasiskirstymą. Esant žemesnei nei 5 °C temperatūrai, kultūriniai augalai nebeauga, o kai kuriems reikia žymiai aukštesnės temperatūros. Skirtingiems augalams reikia skirtingos temperatūros. Pavyzdžiui, užaugti miežiams užtenka 50 dienų, kai temperatūra nenukrinta žemiau kaip 10 °C, o citrusiniams vaisiams – 150–200 dienų, kai temperatūra ne žemesnė kaip 15–20 °C. Dienų skaičius per metus, kai sąlygos palankios augalams augti, duoti derlių ir subrandinti sėklas, yra vadinamas vegetaciniu periodu. Nuo vietovės geografinės padėties priklauso vegetacinio laikotarpio trukmė. Šiaurės Europoje vegetacinis laikotarpis trunka apie 100 dienų, o tropikuose jis tęsiasi ištisus metus.

Krituliai:

Žemės ūkyje svarbūs keli kritulių rodikliai, t. y. kritulių kiekis, kritulių sezoniškumas ir pobūdis. Pagal kritulių kiekį pasirenkamos auginti tinkamos žemės ūkio kultūros. Pavyzdžiui, vasariniams kviečiams reikia ne mažiau kaip 250 mm kritulių per metus, o arbatmedžiams – ne mažiau kaip 1500 mm. Svarbesnis nei metinis kritulių kiekis yra jų sezoninis pasiskirstymas. Žemės ūkyje itin palankios sąlygos susidaro tada, kai vegetacinis periodas sutampa su lietingiausiu periodu. Nuo kritulių kiekio ir sezoniškumo priklauso žemės ūkio specializacija. Svarbu ir kritulių pobūdis. Netolygiai iškrintantys krituliai sukelia nemažai problemų ūkininkams – sausros, liūtys, kruša sunaikina pasėlius, o besivystančiose šalyse tokie procesai sukelia badą. Turtingesnės ir turinčios pakankamai vandens išteklių šalys kritulių sezoniškumą kompensuoja įrengdamos irigacines sistemas.

Dirvožemio derlingumas:

Žemės ūkiui labai svarbu dirvožemių derlingumas, kuris priklauso nuo mineralinių ir organinių medžiagų kiekio, vandens laidumo, storio, grūdėtumo, rūgštingumo, vėdinimo sąlygų ir žmogaus veiklos. Skirtinguose dirvožemiuose auga skirtingi augalai. Dirvožemio derlingumą galima pagerinti trąšomis, taikant sėjomainą, melioruojant, kalkinant. Tačiau neracionaliai ūkininkaujant galima sumažinti dirvožemio derlingumą arba sukelti dirvožemio eroziją. Dirvožemio derlingumas turi įtakos miškingumui. Teritorijose, kur derlingiausi dirvožemiai, miškai iškertami ir plotai paverčiami dirbamaisiais laukais, o nederlingų dirvožemių arealai išlieka miškingi.

Aukštis virš jūros lygio:

Kuo didesnis aukštis, tuo vėsiau, tuo trumpesnis vegetacinis laikotarpis. Didėjant aukščiui prastėja augimo sąlygos: stiprėja vėjas, didėja debesuotumas, gausėja kritulių, atsiranda sniego danga. Vegetacinio laikotarpio trukmė priklauso ir nuo kalnų geografinės padėties. Ties pusiauju žemę dirbti galima iki 4 km, o gyvulius ganyti iki 5 km. Vidutinių platumų šiaurinėje dalyje galima įkalnes dirbti tik iki 500 m aukščio. Kylant į kalnus prastėja dirvožemio susidarymo sąlygos, todėl dirvožemio sluoksnis plonėja, dėl nuolydžio jį veikia erozija.

Šlaitų padėtis ir nuolydis:

Kalnuotose teritorijose žemės ūkiui svarbu ne tik aukštis, bet ir šlaito statumas bei padėtis pasaulio šalių atžvilgiu. Nuo šlaito nuolydžio priklauso dirvožemio sluoksnio storis, drėgnumas, išauga dirvožemio erozijos tikimybė ir mažėja galimybė naudoti techniką. Šiuo metu su technika įdirbami šlaitai, kurių statumas yra iki 11°. Kalnų šlaituose, kad sumažėtų erozija, padidėtų dirbamos žemės plotas, įrengiamos terasos. Tokį žemdirbystės būdą plačiai taiko Pietryčių Azijos ir Pietų Amerikos kalnuotų teritorijų gyventojai. Žemės ūkiui kalnuose įtakos turi šlaito padėtis saulės atžvilgiu. Saulėtuose šlaituose kultūros gali augti aukščiau ir subrandinti derlių keliomis savaitėmis anksčiau nei priešingame šlaite, kuris yra šešėlyje.

Technologinė pažanga:

Technologinė pažanga žemės ūkyje apima ne tik tobulėjančią darbo techniką, bet ir susijusi su augalų ir gyvūnų veislių gerinimu, trąšų bei naudojamų cheminių medžiagų geresniu pritaikymu, drėkinimo sistemų tobulinimu, auginimo proceso kompiuterizuotu valdymu bei GPS technologijų naudojimu žemės ūkio darbų organizavimui. Visos šios technologijos ir jų tobulėjimas leidžia mažinti žemės ūkyje dirbančiųjų žmonių skaičių, didinti ūkio produktyvumą, mažinti priklausomybę nuo gamtos sąlygų.

Transportas:

Nuo transporto priklauso produkcijos pristatymo trukmė ir tai turi įtakos galutinei produktų kainai. Dabar naudojamos modernios transporto priemonės leidžia greitai gendančius produktus gana greitai pristatyti vartotojams. Su šaldymo įranga greitai gendančius produktus galima vežti ilgesniais atstumais. Palaipsniui tobulėjant transportui, mažėjo ir gabenimo išlaidos, todėl laivais, geležinkeliu ar krovininiais automobiliais gabenami dideli javų, mėsos, medvilnės, daržovių kiekiai.

Rinka:

Rinka glaudžiai siejasi su transportu, nes nuo jo priklauso produkcijos pristatymas. Geriausia, jeigu tam tikra produkcija gaminama kuo arčiau vartotojų, todėl šių dienų modernūs ūkiai kuriasi prie didelių miestų. Rinka yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių žemės ūkio produkcijos gamybą, o produkcijos paklausa priklauso nuo vartotojų gausos ir perkamosios galios. Kadangi Žemėje nepaliaujamai daugėja gyventojų, didėja ir maisto produktų paklausa. Vartojimas priklauso ir nuo gyvenimo lygio. Gerėjant gyvenimo sąlygoms ir pasiekus tam tikrą pajamų lygį, pageidaujama aukštesnės kokybės produktų, populiarėja šiltųjų kraštų žemės ūkio produkcija.

Kapitalas:

Ekonomiškai stipriose šalyse į žemės ūkį investuojama daug. Investicijos naudojamos technikai, trąšoms, sėkloms įsigyti, įrengiamos darbo ir sandėliavimo patalpos. Tokios investicijos padeda didinti darbo efektyvumą, derlių bei pelną. Ekonomiškai silpnose šalyse į žemės ūkį investuojama žymiai mažiau, nes sudėtinga gauti finansinę paramą, tenka mokėti dideles palūkanas.

Darbo jėga:

Priklausomai nuo investicijų į ūkį, techninio aprūpinimo skiriasi dirbančiųjų skaičius žemės ūkyje. Ekonomiškai stipriose šalyse, kur daug investuojama į visas ūkio sritis, dirbančiųjų žemės ūkyje yra mažiau, tačiau tai kvalifikuota ir brangi darbo jėga. Derliaus nuėmimo laikotarpiu, kai reikalinga daugiau darbo rankų, sezoniniam darbui samdoma pigesnė darbo jėga (jaunimas, imigrantai). Ekonomiškai silpnose šalyse sparčiai daugėja gyventojų, todėl darbo jėga pigi ir dažniausiai nekvalifikuota.

Ūkių dydis:

Šiais laikais ūkiai naudoja našią techniką ir pažangias technologijas, remiasi mokslo tyrimais. Tai gali sau leisti tik stambūs ūkiai, kurie turi sukaupę didžiulį kapitalą. Todėl ekonomiškai stipriose šalyse vyrauja stambūs ūkiai, nes maži ūkiai neišgali konkuruoti ir nyksta. Dažnai stambūs ūkiai yra agropramoninės įmonės, kurios ne tik gamina ir perdirba produkciją, bet ir prekiauja. Ekonomiškai silpnose šalyse, daugėjant gyventojų, susidaro ūkių smulkėjimo tendencija, o tai trukdo ūkius tinkamai mechanizuoti, krinta ūkių našumas, mažėja produkcijos.

Žemės valdymo ypatumai:

Žemė gali būti ūkininko nuosavybė, gali būti nuomojama arba priklausyti valstybei. Ekonomiškai stipriose valstybėse dažniausiai dirbama žemė yra ūkininko arba priklauso žemės ūkio bendrovėms. Ūkyje reikalinga darbo jėga paprastai yra samdoma. Ekonomiškai silpnose šalyse žemė priklauso stambiesiems žemvaldžiams, kurie patys žemės nedirba. Jie nuomoja žemę valstiečiams, kurie turi žemės mažai arba neturi iš viso. Už nuomą reikia atiduoti nemažą dalį pajamų arba produkcijos, todėl nebelieka lėšų investuoti į sėklas, trąšas ar techniką.

Vyriausybės politika:

Vyriausybė vykdo tam tikrą žemės ūkio politiką. Valstybė gali paremti ūkininkus dotacijomis, sumažinti arba iš viso atleisti nuo mokesčių, nustatyti supirkimo kainas, gamybos ir realizavimo kvotas. Pvz., Vakarų Europoje didesnę dalį su žemės ūkiu susijusių klausimų sprendžia Europos Sąjunga. Bendroji Europos Sąjungos žemės ūkio politika reguliuoja dotacijų ir kvotų dydį, skatina ūkių modernizaciją.