Miestų funkcijos ir struktūra

Didelius miestus paprastai sudaro skirtingi rajonai. Kiekviename iš jų vyrauja tam tikra funkcija. Svarbiausios yra prekyba, paslaugos, pramonė, gyvenamoji vieta. Rajono funkcija išskiriama, jeigu susitelkia neproporcingai daug tos rūšies įmonių arba vyrauja gyvenamieji namai.

Miesto funkcinių zonų išsidėstymą daugiausia lemia trys veiksniai:
1) žemės kaina – miesto centre ji didžiausia, tolstant į miesto pakraščius, mažėja; turtingesni žmonės gali įsigyti būstą arčiau centro, o mažiau pajamų turintys paprastai kuriasi toliau nuo jo;
2) susisiekimo patogumas – labai svarbus kelių, geležinkelių išsidėstymas. Jeigu zona plyti prie svarbių kelių sankryžos, ją galima labai greitai pasiekti iš įvairių miesto vietų;
3) miesto teritorijos kūrimosi laikotarpis – arčiau centro dažniausiai vyrauja senesni namai (nemažai jų dabar iš esmės atnaujinami), tolstant nuo jo, – naujesnės statybos. Priklausomai nuo šių veiksnių, skirtingos paskirties objektai pasiskirsto pagal tam tikrus dėsningumus. Miesto centre daugiausia susitelkia parduotuvių ir verslo biurų, taip pat išsidėstę senesni gyvenamieji rajonai. Priemiesčiuose statomi nauji didžiuliai prekybos centrai bei kuriasi nauji gyvenamieji rajonai. Pramonės įmonės telkiamos į didesnes ar mažesnes grupes ir sudaro pramonės zonas.

Tam tikruose pasaulio regionuose, veikiant specifiniams raidos veiksniams, susiformavo skirtingi miestų tipai. Dėl nevienodo funkcinių zonų pasiskirstymo, išskiriami angloamerikietiški miestai, rytų islamo miestai ir Lotynų Amerikos miestai.

Šie miestai būdingi JAV, Kanadai ir didesnei Australijos daliai. Angloamerikietiškiems miestams būdinga:
- nėra senamiesčio, centrinės turgaus aikštės, pilies ar tvirtovės, ikikolonijinių laikų palikimo;
- miestų planą paprastai sudaro skersai ir išilgai susikertančių gatvių tinklas;
- miesto centrinėje dalyje įsikūręs centrinis verslo rajonas;
- tolstant nuo centro yra pereinamoji zona, kur judriausias eismas ir prastos būklės pastatai, rodantys ten gyvenančių žmonių socialinę padėtį;
- socialinė ir kultūrinė diferenciacija . Žmonės pagal etnines grupes ar amžių telkiasi į kompaktiškas gyvenamąsias zonas.

Miestai būdingi Šiaurės Afrikai ir Pietvakarių Azijai. Rytų islamo miestams būdinga:
- centrinėje medinos dalyje būna didžioji mečetė, kuri yra religinis ir visuomeninis centras;
- senamiestyje yra turgus – prekybos, amatų ir finansų centras;
- senamiesčio pakraštyje yra miesto sienos, pilis arba rūmai – buvęs politinis centras;
- senamiesčio gyvenamojoje dalyje siauros gatvelės vingiuoja tarp aukštų mūro sienų, juosiančių namus su vidiniais kiemeliais;
- greta rytietiškų senamiesčių susiformavo nauji miesto kvartalai su tvarkingu gatvių tinklu, daugiaaukščiais pastatais, prekybos centrais.

Daugelis Lotynų Amerikos miestų pastatyti kolonijiniais laikais ir jiems būdingi šie bruožai:
- centrinė aikštė, kurią juosė svarbiausi valstybinės ir religinės reikšmės pastatai (katedra, rotušė, vyriausybės ir teismo pastatai);
- šachmatų lentos pavidalo gatvių išdėstymas, kurį ispanai taikė kaip idealaus miesto modelį;
- tolstant nuo centrinės aikštės, namai žemėja, o jų išvaizda prastėja;
- miestų struktūroje akivaizdi rajonų fragmentacija, susijusi su nepaprastai didele socialine nelygybe. Skurdžiausi žmonės gyvena
dažniausiai nelegaliai įrengtuose lūšnynuose, pasiturintys – uždaruose turtingųjų rajonuose.