Vidurupyje upės vaga išplatėja, nuolydis sumažėja, srovė paprastai sulėtėja ir upė jau nepajėgia plukdyti visų nešmenų. Sunkiausios dalelės grimzta į dugną, o upė slėnyje ima smarkiai ardyti krantus ir vinguriuoti kilpomis, kurios vadinamos meandromis. Vanduo upėje greičiausiai teka ties įgaubtu meandros krantu, kur didžiausias gylis, o lėčiausiai – ties išgaubtu krantu, nes čia seklu, vanduo tarsi kabinasi už dugno. Kartais siauriausioje tokios kilpos vietoje – meandros sąsmaukoje – upės vaga iš abiejų meandros pusių tiek priartėja viena prie kitos, kad ilgainiui suardo siaurutę sąsmauką ir išsitiesina upės vagą. Taip buvusi meandra tampa senvage. Ji primena pasagą ir tampa upiniu ežerėliu.