Aukštupyje upė neplati, bet jos tėkmė smarki. Upės srovės velkami rieduliai įnirtingai ardo dugną, krantus, daužosi vienas į kitą ir gali subyrėti į mažesnius gabalus. Išplautą purią žemę ir nuardytas medžiagas (smulkesnius riedulius, akmenis ir smėlį) upė neša tolyn. Ritinami akmenys daužosi, trupa ir dar labiau gilina vagą. Per ilgą laiką upė gali išgraužti gilų ir siaurą tarpeklį stačiais šlaitais, vadinamą kanjonu. Kai upės vagoje pasitaiko akmeningas dugnas, vanduo pakopomis leidžiasi žemyn, sudarydamas slenksčius ir krioklius.

Slenkstis – lygumų upių dugnas dažniausiai būna susidaręs iš sąlygiškai minkštų uolienų, kurias upės tėkmė gana nesunkiai išplauna. Bet kai kuriose vietose pasitaiko kietų uolienų (granitų, skalūnų), kurias vandens srovė išplauna lėčiau. Kai jos užtveria vagą, upėje susidaro slenksčiai.

Krioklys – upės ruožas, kuriame vanduo krinta nuo skardžio. Daugelis krioklių susidaro, kai upė teka per įvairaus kietumo uolienas. Minkštesnės uolienos paprastai ardomos greičiau už kietesnes, todėl po kurio laiko upėje atsiranda skardžių, nuo kurių krintantis vanduo suformuoja krioklį. Jie gali susiformuoti ir labai greitai – atsiradus tektoniniams lūžiams seisminėse ir aktyvios kalnodaros srityse.