Žemės paviršių pasiekiantys atmosferos krituliai kaupiasi reljefo pažemėjimuose ir dėl sunkio jėgos teka vietos nuolydžio kryptimi. Tekėdamas vanduo telkiasi į atskiras sroveles, paskui į upelius, kurie platėja ir susijungę sudaro upę. Kelios susijungusios upės sudaro upių sistemą, vadinamą upių tinklu. Upių tinklo tankumui didelę reikšmę turi klimato ypatumai (drėgmės kiekis) ir paviršiaus uolienų laidumas (toje pačioje klimato juostoje upių tinklas molingose teritorijose dvigubai tankesnis nei smėlingose).

Ištaka – vieta, kur prasideda upė. Pradžią upei gali duoti nedidelis šaltinis, ežeras ar pelkė. Aukštų kalnų upės paprastai prasideda iš tirpstančių ledynų ar sniegynų.

Upės vaga – tai žemiausia slėnio dalis, kuria nuolat teka upė.

Dešinysis intakas – iš dešinės pusės į pagrindinę upę įtekanti kita upė.

Kairysis intakas – iš kairės pusės į pagrindinę upę įtekanti kita upė.

Santaka – vieta, kurioje susilieja dvi upės.

Žiotys – vieta, kur upė įteka į kitą vandens telkinį (jūrą, ežerą, kitą upę). Ties žiotimis susidaro delta arba estuarija.

Vandenskyra – riba tarp upių baseinų. Ryškiausios vandenskyros būna kalnuotose vietovėse. Čia jos eina kalnų ar kalvų gūbriais, nuo kurių upės ir upeliai teka į vieną ar į kitą pusę. Lygumose vandenskyros ne tokios ryškios.