 |
 |
 |
Prieš 7,5 tūkst. metų, kai į Anciliaus ežerą įsiveržė druskingas Atlanto vanduo, susidarė Litorinos jūra. Šios stadijos metu jūros lygis svyravo, pradėjo formuotis Kuršių nerija. Jos užuomazgos – moreninis gūbrys, kurio viršūnės buvo Šarkuvos ir Rasytės salos. Tuo metu Sambijos pusiasalis (Karaliaučiaus sritis) intensyviai buvo ardomas jūros bangų. Susidariusios sąnašos vyraujančių jūros srovių buvo nešamos išilgai kranto šiaurės kryptimi ir kaupiamos ties Šarkuvos ir Rasytės salomis. Auganti Kuršių nerija greitai izoliavo Kuršių marių užuomazgas nuo jūros. Kuršių nerijos, o kartu ir Kuršių marių, formavimasis prasidėjo maždaug prieš 5 tūkst. metų.
Pjautuvo ar pasagos pavidalo smėlio kopa su ilgais ir beveik lygiagrečiais dviem ragais, atsuktais prieš smėlį nešusio vėjo vyravusią kryptį.
|
Baltijos jūros bangos ir išilginės priekrantinės srovės nuo ardomo Sembos pusiasalio kranto smėlį plukdo į šiaurę. Kai jūra suplovė pusiasalį, vėjas ėmė nešti smėlį į rytus ir supustė kopas. Šios augo, jungėsi ir sudarė ištisą parabolinių kopų virtinę. Audrų metu kai kur atsirasdavo išpustymų, išplovimų, pro kuriuos smėlis galėjo toliau veržtis į sausumą. Per juos nešamos smiltys marių pusėje suformuodavo pasagos pavidalo kopas, vadinamas parabolinėmis. Vakarinė pusiasalio kranto linija pamažu traukėsi į rytus, todėl dabartinė nerija yra 1–2 kilometrus arčiau žemyno nei pirminiai jos krantai. Vėliau kopos apaugo augalais ir nustojo judėti, tapo „negyvos“.
