Potvyniai ir atoslūgiai yra nuolat pasikartojantys vandens lygio pakilimai ir nusileidimai vandenynų ir jūrų pakrantėse. Šiuos periodinius vandenyno vandens svyravimus sukelia Saulės ir Mėnulio trauka. Mėnulis yra dvigubai mažesnis už Saulę, bet arčiau Žemės, todėl jo įtaka potvyniams didesnė. Mėnulio trauka išgaubia vandenyną ties tuo dienovidiniu, ties kuriuo jis kybo. Tuo pačiu metu vandenynas išsigaubia ir priešingoje Žemės pusėje. Kadangi Mėnulis apskrieja Žemę per 24 val. 50 min., per tą laiką Žemėje įvyksta du potvyniai ir du atoslūgiai. Potvyniai gali būti dviejų tipų: siziginiai ir kvadratūriniai. Aukščiausi potvyniai būna upių žiotyse bei siaurėjančiose įlankose. Fandi įlankoje (Kanados pietrytinėje dalyje) vykstantys potvyniai ir atoslūgiai siekia iki 18 m – vieni didžiausių pasaulyje.

Vandenynų srovės – tarsi povandeninės upės, judančios tam tikra kryptimi, tūkstančius kilometrų plukdančios ne tik milžiniškus kiekius vandens, bet ir šilumą, šaltį, kritulius bei maistingąsias medžiagas. Vandenynų srovės tarsi nematomos juostos apjuosia Žemę. Galingos vandenynų ir jūrų srovės susidaro ir egzistuoja veikiant keliems veiksniams: pastoviems vėjams ir skirtumui tarp skirtingo vandens lygio ir tankio. Dėl Žemės sukimosi vėjai vandenyno sroves suka milžiniškais ratais. Šiaurės pusrutulyje vandenynų srovės teka pagal laikrodžio rodyklę, o į pietus nuo pusiaujo – prieš laikrodžio rodyklę. Taip srovės nuolat maišo Pasaulinio vandenyno vandenį. Nuo pusiaujo į ašigalius teka šiltosios srovės, o priešinga krytimi – šaltosios srovės. Šiltosios srovės sušildo didžiulius sausumos plotus, lemia žemės derlingumą ir švelnų klimatą. Be šiltųjų srovių poveikio daug didesnę Žemės dalį kaustytų ledas. Šaltosios srovės sukuria sausą klimatą, o didžiuliai regionai, patenkantys į jų poveikio zonas, yra virtę dykumomis.