Nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis, vadinami pelkėmis. Šiuo metu pelkės užima 6,4 % Lietuvos teritorijos. Dauguma pelkių yra nedidelės, maždaug iki 50 ha dydžio. Lietuvos teritorijoje pelkės pasiskirsčiusios netolygiai. Dauguma jų yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubuotame reljefe, Vidurio žemumos vandenskyrose, Pietryčių lygumos upių slėniuose. Lietuvoje pelkės susidaro trimis būdais: užpelkėjant ežerams, sausumai arba šaltiniuotoms pašlaitėms. Lietuvoje iškrinta nemažai kritulių, o menkas jų išgaravimas palankus drėgmės pertekliui kauptis ir pelkėms susidaryti. Pelkės susidaro ten, kur negiliai slūgso gruntiniai vandenys ir vyrauja molingos, vandeniui nelaidžios uolienos. Manoma, kad per 12 tūkstančių metų užpelkėjo apie 15 tūkstančių Lietuvos ežerų, todėl apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Pelkės reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sudaro tinkamas sąlygas savitoms augalų rūšims augti ir paukščiams gyventi, sugeria aplinkos teršalus. Atsižvelgiant į mitybos sąlygas, paviršiaus išgaubtumą bei augaliją, skiriami trys pelkių tipai: žemapelkės, aukštapelkės ir tarpinės.