Branduolinė energetika – ilgalaikė, produktyvi ir sąlygiškai nebrangi energijos rūšis. Palyginti su iškastiniu kuru, urano sunaudojama labai mažai, todėl pagal energetinę vertę jo ištekliai žymiai didesni, o gabenimas – pigesnis ir lengvesnis. Branduolinė energetika plėtojama 33 pasaulio šalyse, jose pagaminama apie 14 % visos energijos. Šią energijos rūšį plėtoja šalys, kurios neturi pakankamai iškastinio kuro arba sunaudoja daug energijos. Per 2011 m. žemės drebėjimo sukeltą cunamį Japonijoje įvyko avarija Fukušimos AE. Po šios technogeninės avarijos planus atsisakyti branduolinės energetikos išreiškė Vokietija, Šveicarija, Japonija, tačiau branduolinę energetiką toliau naudoja ir plečia Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Suomija, Švedija, JAV, Kinija ir kitos valstybės. Privalumai: mažos kuro sąnaudos, patogu transportuoti, pigesnė nei šiluminėse elektrinėse pagaminama energija, mažos eksploatavimo išlaidos. Trūkumai: nėra visiškai saugios, o avarijos gali turėti katastrofiškų padarinių, didelės pradinės investicijos, problemiškas radioaktyvių atliekų transportavimas ir ilgalaikis saugojimas.