Šio amžiaus pirmoje pusėje geografija skilo į daugelį atskirų mokslo šakų. Atsirado politinė, ekonominė, regioninė geografija, geomorfologija, biogeografija ir kitos šakos. Atlikta detalių mokslinių tyrimų, prasidėjo intensyvesnis tarptautinis bendradarbiavimas, įkurta mokslo ir tyrimų institucijų, draugijų, pradėti rengti tarptautiniai geografų kongresai.

Įvairių šalių mokslininkai ir keliautojai toliau tyrė Žemę. XX a. buvo intensyviai tiriamas Pasaulinio vandenyno dugnas, giliavandenės įdubos, povandeniniai ugnikalniai, vandenyno vidurio kalnagūbriai. Ieškoma naudingųjų iškasenų telkinių, tiriamos gyvybės rūšys giliausiose įdubose.

Mūsų dienų geografijos tyrimo objektai apima mus supančią gamtą ir visuomeninę aplinką bei jų ryšius, žmones ir jų veiklas, artimas vietoves ir tolimus kraštus. Šiuolaikiniame geografijos moksle vyrauja darbai, susiję su žemės naudojimu, teritorijų planavimui, gyventojų demografiniais tyrimais, ligų plitimu, gamtos išteklių naudojimu. Tyrimuose plačiai naudojama GIS, palydovinės nuotraukos, moderni technika. Dabartiniai geografiniai tyrimai integruoti į kitus mokslus.

Per pastaruosius kelis dešimtmečius kosmoso tyrimų sektorius peržengė savo tradicines ribas ir intensyviai plečiasi bei skverbiasi į praktines kasdienio žmonių gyvenimo sritis. Didžiausias kosminių technologijų indėlis pastebimas telekomunikacijų, vietos nustatymo (palydovinės navigacijos) ir Žemės stebėjimo srityse. Kosminės technologijos tampa neatsiejama kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis.