Tose Žemės srityse, kur stiprūs vėjai pažeme sluoksniu gena smėlio ar puraus dirvožemio smilteles, vyksta eoliniai procesai. Vėjas gali pakelti ir pernešti uolienų ardymo produktus, susidariusius dėl fizinio ir cheminio dūlėjimo. Dalelių pernešimas priklauso nuo vėjo stiprumo ir dalelių ypatybių. Labiausiai vėjas pusto sausą, neapaugusį, iš smulkių dalelių sudarytą žemės paviršių. Vėjo veikla labiausiai pastebima sausringose ir pusiau sausringose srityse – dykumose. Vėjas smulkias daleles nuneša labai toli. Skiriamos vėjo erozija ir akumuliacija.
Pagrindiniai vėjo erozijos procesai vyksta dėl korazijos ir defliacijos. Veikiant vėjo korazijai (lot. corrasio – nugremžimas, nuzulinimas) vėjo pakeltos dulkės, smiltys daužo, zulina žemės paviršiuje pasitaikančias uolas, akmenis, išdildo mažiau atsparias vietas ir sukuria įmantrias reljefo formas (pvz., grybo pavidalo uolas). Vykstant defliacijai, vėjas nupučia smulkias uolienų dalelytes, jas perneša ir sukloja naujoje vietoje. Viena iš eolinės akumuliacijos formų yra smėlio supustyta kopa. Ji susidaro dėl aktyvios vėjo veiklos, kaupiantis smėlio smiltelėms vienoje vietoje. Gali būti 100 m ir daugiau aukščio. Nesutvirtinta kopa yra judri ir slenka pavėjui. Judri kopa gali pasislinkti iki 30 m per metus. Sutvirtinta ar apaugusi mišku ji tampa „negyvąja". Dykumose susidaro įvairių formų kopų (žvaigždinių, išilginių, skersinių, parabolinių ir barchanų).