Akumuliacija – purių mineralinių bei organinių medžiagų (nuosėdų, sąnašų) kaupimasis sausumoje arba vandens telkinių dugne.

Astenosfera – gana plastiška Žemės mantijos viršutinė dalis, slūgsanti iš karto po litosfera, sluoksnyje nuo 10–100 km iki 350 km gylio.

Atodanga – vieta, kurioje uolienų sluoksniai išeina į paviršių.

Dūlėjimas – uolienų irimas dėl temperatūros svyravimo, oro, drėgmės ir gyvųjų organizmų poveikio.

Efuzinės uolienos – uolienos, susidariusios išsilydžiusioms uolienoms auštant ir kietėjant paviršiuje.

Erozija – uolienų bei dirvožemių irimas, veikiant vandeniui, ledynui arba vėjui.

Intruzinės uolienos – uolienos, susidariusios magmai auštant ir kietėjant Žemės plutoje.

Išorinis branduolys – iš skysto nikelio ir geležies sudaryta Žemės planetos dalis, kurios storis siekia apie 2200 km. Uolienų temperatūra siekia 4000–5000 °C, medžiagos tankis – 10–12 g/cm³. Išoriniame branduolyje vyksta aktyvus konvekcinis masių judėjimas, dėl kurio (pagal kai kurias teorijas) atsiranda intensyvus magnetinis laukas.

Kernas – iš gręžinio ištrauktas nenuardytas uolienų stulpelis.

Konvekcija – šiltesnių skysčių ar dujų kilimas grimztant šaltesniems skysčiams ar dujoms.

Lava – magma, išsiveržusi į paviršių ir pakeitusi sudėtį. Ji praranda daug dujų ir vandens garų.

Litosfera – vienas iš Žemės apvalkalų, viršutinė kietoji Žemės sfera, apimanti Žemės plutą ir pereinanti be ryškios ribos į žemiau slūgsančią astenosferą.

Magma – ugninga išsilydžiusi uolienų masė, susidariusi Žemės plutoje arba viršutinėje mantijoje.

Magminės uolienos – uolienos, susidariusios iš auštančios ir besikristalizuojančios magmos.

Mantija – sluoksnis Žemės sandaroje, kuris slūgso po Žemės pluta virš išorinio planetos branduolio.

Metamorfinės uolienos – Žemės gelmėse dėl aukštos temperatūros ir slėgio pasikeitusios nuosėdinės arba magminės uolienos.

Metamorfizmas – procesas, kurio metu dėl aukštos temperatūros ir didelio slėgio pasikeičia uolienų mineralinė sudėtis ir struktūra.

Meteoritas – akmeninis arba metalinis kūnas, atskriejęs į Žemę iš Saulės sistemos.

Mineralas – Žemės gelmėse ir paviršiuje susidaręs vientisos cheminės sudėties gamtinis darinys. Dauguma mineralų turi taisyklingą kristalinę sandarą ir tikslią cheminę sudėtį.

Mohorovičičiaus (Moho) paviršius – Žemės plutą nuo Žemės mantijos skirianti riba, kurią XX a. pr. aptiko kroatų seismologas A. Mohorovičičius.

Nuosėdinės uolienos – uoliena, susidariusi iš nusėdusių ir susikaupusių jūros, ežero dugne organinių liekanų ar persiklosčiusių dūlėjimo ir ledynų veiklos produktų sausumos paviršiuje bei vandens baseine.

Piroklastinės uolienos – vulkanų išsiveržimo metu susidariusių uolienų nuolaužų, nuotrupų, dulkių nuogulos.

Seisminė banga – Žemėje sklindanti banga, sukelianti uolienos intensyvius svyruojamuosius judesius. Seismines bangas gali sukurti gamtiniai (žemėdreba, vulkanizmas, uolienų griūtis ir kt.) arba dirbtiniai (sprogdinimo darbai, įvairūs virpintuvai ir kt.) šaltiniai.

Uolienos – natūralūs gamtos dariniai, susidedantys iš vienodų ar įvairios sudėties mineralų. Uolienų sudėtis, struktūra ir slūgsojimo sąlygos priklauso nuo to, kokie geologiniai procesai jas formavo Žemės plutos viduje arba paviršiuje.

Uolienų kaitos ciklas – cikliškas procesas, kurio metu dėl dūlėjimo, temperatūros ir slėgio kaitos uolienos nuolat keičiasi. Nuosėdinė uoliena gali tapti metamorfine, metamorfinė – magmine, o magminė – nuosėdine.

Vandenyninė pluta – apima vandenyno guolį ir didelę dalį povandenyninio žemyno šlaito. Ji sudaryta iš dviejų sluoksnių: bazaltinio ir nuosėdinio.

Vidinis branduolys – kieta Žemės planetos dalis, kurios spindulys siekia apie 1270 km, manoma, kad yra sudaryta iš labai suslėgtų metalų: geležies ir nikelio.

Žemyninė pluta – tai žemynų pagrindas, kuris baigiasi povandeniniame žemyno šlaite. Ji sudaryta iš trijų sluoksnių: bazaltinio, granitinio ir nuosėdinio.

Žemės magnetinis laukas – dėl išoriniame branduolyje vykstančio aktyvaus konvekcinio išsilydžiusių uolienų masių judėjimo aplink Žemę susidaranti magnetinė energija. Magnetinis laukas apsaugo Žemę nuo radioaktyviųjų kosminių spindulių.

Žemės pluta – viršutinis kietasis Žemės rutulio sluoksnis.