Aukštapelkė – pelkė, maitinama tik kritulių vandeniu.

Delta – žemuma upės žiotyse, susidariusi iš upinių sąnašų, išraižyta upės atšakų ir pratakų.

Ežeras – natūralus vandens telkinys sausumos paviršiaus įdubime.

Ežeringumas – ežerų paviršiaus ir visos teritorijos ploto santykis, išreikštas procentais.

Ežerynas – ežerų santalka.

Ežero dubuo – žemės paviršiaus pažemėjimas, įdubimas, prisipildęs vandens.

Meandra – kilpos pavidalo upės vingis, būdingas lygumų upėms.

Nuotėkis – vandens kiekis (m3), nutekantis upe per tam tikrą laiką (parą, mėnesį, metus).

Palios – didelė pelkė, susidariusi buvusio ežero vietoje.

Pelkė – nuolatos šlapias žemės paviršiaus plotas, apaugęs savita augalija.

Poplūdis – staigus, trumpalaikis, nereguliarus upės vandens lygio pakilimas.

Potvynis – kasmet maždaug tuo pačiu laiku pasikartojantis vandens pagausėjimas upėje.

Raistas – klampi pelkė, apaugusi mišku.

Salpa – upės slėnio dalis, apsemiama per potvynius ir poplūdžius.

Smegduobė – duobė, kuri susidaro, kai požeminis vanduo ištirpdo tirpias uolienas (gipsą, klintį, dolomitą, kreidą ar akmens druską) ir susidaro tuštuma, į kurią laipsniškai arba staigiai įgriūva virš jos buvę sluoksniai.

Tarpinė pelkė – pelkė, susidariusi žemapelkei virstant aukštapelke.

Tyras, tyrulis – klampi pelkė, kurioje auga nedideli medeliai ir kieta žolė.

Upė – vandens tėkmė pačios išgraužta vaga ir maitinama paviršinių bei požeminių vandenų.

Upės baseinas – teritorija, iš kurios upynas surenka visus savo požeminius ir paviršinius vandenis.

Upės režimas – vandens vidutinio nuotėkio pokyčiai per metus, remiantis daugiamečiais stebėjimais.

Upės nuolydis – upės ištakų ir žiočių absoliučių aukščių skirtumo ir upės ilgio santykis.

Vaga – žemiausia slėnio dalis, kuria teka upė.

Žemapelkė – pelkė, kurią daugiausiai maitina gruntiniai vandenys, upių vanduo bei krituliai.