Sąvokos
Nuo ištakų iki žiočių |
|
Delta – žemuma upės žiotyse, susidariusi iš upinių sąnašų, išraižyta upės atšakų ir pratakų.
Estuarija – siaura, gili įlanka, kurią sudaro upė, įtekanti į jūrą.
Intakas – upė, įtekanti į kitą upę.
Ištaka – vieta, kur prasideda upė.
Kanjonas – ilgas, siauras, stačiais laiptuotais šlaitais į aukštą plynaukštę ar kalnuotą vietovę įsirėžęs slėnis. Visą kanjono dugną užima upės vaga.
Krioklys – vieta, kur upės vanduo krinta nuo skardžio, esančio jos vagoje.
Meandra – kilpos pavidalo upės vingis, būdingas lygumų upėms.
Salpa – potvynių metu užliejama slėnio dalis.
Senvagė – atskirta upės vagos dalis, primenanti pasagos formos ežerėlį (buvusi meandra).
Upė – vandens tėkmė, tekanti pačios išgraužta vaga, maitinama paviršinių ir požeminių vandenų.
Upės baseinas – teritorija, iš kurios upynas surenka visus savo požeminius ir paviršinius vandenis.
Upės vaga – žemiausia slėnio vieta, kuria teka upės vanduo.
Upės slėnis – vingiuotas paviršiaus pažemėjimas, kuriuo teka upė.
Upių tinklas – upių visuma tam tikroje teritorijoje.
Upynas – pagrindinė upė su savo intakų intakais.
Vandenskyra – riba tarp gretimų upių baseinų.
Žiotys – vieta, kur upė įteka į kitą vandens telkinį (kitą upę, ežerą, jūrą, vandenyną).