Lietuvos vidaus vandenys

Lietuvos upes maitina lietaus, ištirpusio sniego ir požeminiai vandenys. Dėl skirtingo kritulių pasiskirstymo ir klimatinių sąlygų kaitos, susidaro atskiros vandens režimo fazės – potvynis, poplūdis, nuotėkis. Upių vandeningumas per metus gerokai skiriasi. Vidutinio vandens nuotėkio pokyčiai per metus vadinami upės režimu, jis rodomas nuotėkio diagramose. Upių nuotėkis labiausiai priklauso nuo upės mitybos šaltinių, taip pat nuo Žemės paviršiaus nuolydžio bei klimato. Lietuvos upių nuotėkis didesnis pavasarį, kai į jas plūsta ištirpusio sniego vanduo (prasideda potvyniai), ir rudenį, kai sumažėja garavimas, padažnėja lietūs. Vasarą beveik visos Lietuvos upės nusenka dėl padidėjusio garavimo. Žiemą dauguma Lietuvos upių užšąla trims mėnesiams (nuo gruodžio pabaigos iki kovo pabaigos), tuomet jų vandens lygis pažemėja, jas maitina tik požeminiai vandenys. Pagal nuotėkio režimą Lietuvos upės skirstomos į tris tipus:

• Vakarų Lietuvos upės
• Vidurio Lietuvos upės
• Pietryčių Lietuvos upės

Vakarų Lietuvos upėms (Akmena, Minija, Jūra) būdingas nepastoviausias metinis nuotėkis. Čia gausiai lyja rudenį, o kartais ir žiemą, todėl tuo laiku čia dažni poplūdžiai. Kartais jie būna didesni net už pavasario potvynius.

Vidurio Lietuvos upės (Nevėžis, Nemunėlis, Dubysa) mažiausiai maitinamos požeminių vandenų, nes vyrauja molio dirvos. Didesnė dalis ištirpusio sniego vandens nuteka į upes, jos pavasarį labai patvinsta. Vasaros metu vidurio Lietuvoje kritulių iškrinta nedaug, upės požeminiu vandeniu maitinamos negausiai, todėl labai nusenka.

Pietryčių Lietuvos (Merkys, Strėva, Verknė, Žeimena) paviršius gana margas, nes gausu aukštumų, lygumų, plynaukščių, daug ežerų ir miškų, kurie reguliuoja upių vandens kiekį. Upes gausiai maitina požeminis vanduo. Šio krašto upių metinis nuotėkis pastoviausias – ir pavasarį, ir vasarą jos nuplukdo beveik vienodą vandens kiekį.