Delta – žemuma upės žiotyse, susidariusi iš upinių sąnašų, išraižyta upės atšakų ir pratakų.

Estuarija – siaura, gili įlanka, kurią sudaro upė, įtekanti į jūrą.

Intakas – upė, įtekanti į kitą upę.

Ištaka – vieta, kur prasideda upė.

Kanjonas – ilgas, siauras, stačiais laiptuotais šlaitais į aukštą plynaukštę ar kalnuotą vietovę įsirėžęs slėnis. Visą kanjono dugną užima upės vaga.

Krioklys – vieta, kur upės vanduo krinta nuo skardžio, esančio jos vagoje.

Meandra – kilpos pavidalo upės vingis, būdingas lygumų upėms.

Salpa – potvynių metu užliejama slėnio dalis.

Senvagė – atskirta upės vagos dalis, primenanti pasagos formos ežerėlį (buvusi meandra).

Upė – vandens tėkmė, tekanti pačios išgraužta vaga, maitinama paviršinių ir požeminių vandenų.

Upės baseinas – teritorija, iš kurios upynas surenka visus savo požeminius ir paviršinius vandenis.

Upės vaga – žemiausia slėnio vieta, kuria teka upės vanduo.

Upės slėnis – vingiuotas paviršiaus pažemėjimas, kuriuo teka upė.

Upių tinklas – upių visuma tam tikroje teritorijoje.

Upynas – pagrindinė upė su savo intakų intakais.

Vandenskyra – riba tarp gretimų upių baseinų.

Žiotys – vieta, kur upė įteka į kitą vandens telkinį (kitą upę, ežerą, jūrą, vandenyną).